Dabarties laikmetis įvardijamas kaip informacijos ir technologijų, bet neprašautume pro šalį sakydami, kad gyvename vertimo amžiuje. Žinių perdavimas tapo toks intensyvus, kad šiandien be vertimo neišsiverstume: filmai, žinios, televizija, grožinė literatūra, ES šalių posėdžiai...
Daugelis mano, kad vertėjas žodžiu yra kalbos mokovas, filologas, tačiau vertimas žodžiu – ne kalbos, o komunikacijos mokslas, tarpkultūrinė komunikacija. Kalba vertėjui – kaip dailininkui spalva, rašytojui žodis, muzikui garsas, kitaip tariant, tai komunikacijos priemonė... Tik kad vertėjui nevalia įsijausti į interpretaciją. Žodžiu verčiantis vertėjas palengvina komunikacijos procesą, jis negali prisiimti atsakomybės. Profesinės etikos kodeksas sako, kad vertėjas, kuris iš esmės yra tarpininkas, turi būti lojalus kiekvienam kalbėtojui. O kad jo pasirodymas keltų malonius potyrius, jis negali būti monotoniškas. Be to, kaip žmogus, kaip asmenybė vertėjas turi atsitraukti nuo darbo ir tą atstumą išlaikyti. Net jei verčiamos mintys prieštarautų jo įsitikinimams, pažiūroms, keltų juoką, išoriškai jis turi atrodyti ramus ir rimtas. Juk vertėjo užduotis – perteikti adresatui mintį suprantamai. Banaliai tariant: perrengti mintį kitos kalbos rūbu. Tačiau yra kitas lygmuo – aukštesnis: perkelti mintį iš vienos kultūros į kitą, iš vieno tradicijų komplekso į kitą. Kuo tos kultūros tolimesnės viena kitai, tuo labiau reikia atsiplėšti nuo abiejų kalbų ir supratimo taško ieškoti bendražmogiškumo sferoje. Taigi užsienio kalbos mokėjimas – dar tik pirmas žingsnis…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą