Šiais laikais vertimas suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas, be kurio jau būtų sunku įsivaizduoti komunikaciją tarp skirtingų tautų žmonių, sužinoti apie naujausius kitų šalių pasiekimus, skaityti užsienio rašytojų knygas ir dar daug kitų dalykų, kurie mums dabar yra jau tokie įprasti, jog sunku suvokti, kad kažkada to nebuvo. Bet kada gi atsirado vertimas ir kokia yra jo istorija?
Remiantis Biblija, vertimo reikiamybė atsirado tada, kai žmonės sugalvojo pastatyti Babelio bokštą, kad pasiektų Dievą, o Jis, supykęs dėl tokio savo kūrinių įžūlumo, ėmė ir sumaišė visų statytojų kalbas, kad jie nebegalėtų susikalbėti ir todėl nebesugebėtų pabaigti savo darbo. Tačiau tikriausiai tuo pačiu metu Jis atsiuntė jiems ir pirmąjį vertėją, nenorėdamas dėl nesusikalbėjimo visiškai izoliuoti žmonių vienų nuo kitų, kad jie galėtų bendrauti.
Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų, turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad vertėjo amatas egzistuoja jau labai seniai. Kai tik atsirado skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių grupės, kurioms reikėjo susikalbėti tarpusavyje, atsirado ir pirmieji vertėjai, kurių dėka galėjo vykti komunikacija. Taip atsirado nepamainoma vertėjo žodžiu profesija. Vėliau, kai atsirado raštas, turėjo rastis ir žmonių, gebančių versti iš vienos kalbos į kitą raštu. Taip atsirado vertėjai, verčiantys raštu. Jų veikla apėmė įvairių sričių vertimus: nuo oficialių verslo dokumentų iki religinių raštų, tarp jų, savaime suprantama, ir Biblijos. Šiandien Šventasis Raštas išverstas į daugiau kaip 2036 kalbų ir tarmių.
Vertimo raštu paplitimas taip pat atvėrė žmonėms galimybes susipažinti su kitų tautų pasiekimais, kultūromis, literatūros lobiais. Žinoma, sunku nesutikti, kad net ir geriausias vertimas niekada neatstos originalo kalba parašyto literatūros kūrinio, ne taip tiksliai perteiks jo nuotaiką bei tarp eilučių slypinčius niuansus. Kita vertus, tikrai verti dėmesio kūriniai privalo būti išversti net ne į vieną, bet į kuo daugiau užsienio kalbų, o vienas žmogus geriausiu atveju gali skaityti originalus tik keliomis kalbomis. Todėl ypatingo dėmesio ir pagarbos nusipelno tie vertėjai, kurie įdėdami nepaprastai daug pastangų, ryžtasi versti literatūros kūrinius. Tik tokių vertėjų dėka žymiųjų literatūros genijų, tokių kaip Homero ir Šekspyro, Dantės ir Gėtės, Tolstojaus ir Dostojevskio, palikimas tapo žinomas visam pasauliui.
Augant ir besiplečiant įvairių sričių verslui, didėjant išsilavinusių žmonių skaičiui, atsiradus įvairioms medijos priemonėms bei dėl daugybės kitų priežasčių, vertimų populiarumas ir reikiamybė nepalyginamai padidėjo. Dabar vertėjai gali išversti net iš atokiausiai gyvenančių tautelių kalbų, atlikti sinchroninius vertimus keliasdešimt kalbų kalbantiems vienoj patalpoj sėdintiems žmonėms vienu metu bei daugybę kitų su vertimais susijusių dalykų. Tačiau nepaisant to, jog kvalifikuotų vertėjų šiuo metu visame pasaulyje yra labai daug, atsižvelgiant į neaprėpiamą kiekį verstinų tekstų, jų kainą bei vertimo laiką, prieita prie visiškai naujo vertimo istorijos etapo. Jau kuris laikas sukurta ir kasdien vis labiau tobulinama automatinio vertimo technologija. Šis vertimas savo kokybe toli gražu atsilieka nuo žmogaus vertėjo ir vargu ar kada nors bent iš dalies jam prilygs. Tačiau šis nuolat tobulinamas automatinis vertimas yra puiki galimybė išsiversti tekstą ir bent jau sužinoti turimo teksto esmę tiems, kurie originalo kalbos visiškai nesupranta.
Netolimoje ateityje jau bus parduodami telefonai, kurie, kalbant žmonėms dviem skirtingomis kalbomis, iš karto kalbančiojo kalbą transformuos į klausančiojo kalbą, todėl jiems nebereikės tarpininkaujančio vertėjo. Mašininis vertimas taip pat kuo toliau tuo labiau stums vertėją iš jo ilgalaikių standartinių dokumentų bei instrukcijų vertimo pozicijų. Tačiau ar tai reiškia, kad vertėjo profesija apskritai išnyks?
