Versti namie ar biure: už ir prieš

Pasaulyje yra daugybė profesijų. Vienos jų yra labai senos, siekiančios net kelis tūkstančius metų prieš Kristų, tarkim, statytojų. Kitos, pavyzdžiui, informatikų, yra gana naujos, tačiau kasdien vis labiau augančios ir besiplėtojančios. Viena iš senųjų profesijų yra ir vertėjo profesija. Manoma, kad vertėjo profesija atsirado dar tada, kai, anot Šventojo Rašto, žmonės, norėję pastatyti bokštą ir pasiekti patį Dievą, buvo už tokį savo įžūlumą nubausti ir sumaišytos visos jų kalbos, todėl jie nebegalėję susikalbėti ir pabaigti savo darbo. Galbūt tada ir atsirado vertėjo profesija.

Taigi profesijų, kaip ir buvo minėta, yra labai daug ir jas būtų galima skirstyti pagal daugelį kriterijų į įvairiausias grupes. Vienas iš būdų – profesijos, kurių atstovai būtinai turi dirbti specialiose vietose (tarkim, gydytojai), biuruose, kiti – gali dirbti nebūtinai specializuotoje vietoje, o tiesiog namie. Vertėjas gali dirbti tiek biure, tiek namuose. Šis pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų, visų pirma nuo darbo sąlygų: ar jis yra etatinis vertimų biuro darbuotojas, ar laisvai be jokios darbo sutarties verčiantis vertėjas, neretai turintis ir visai kito pobūdžio pagrindinę profesiją. O jei tokios neturi, tuomet vertimus jis dažniausiai atlieka savo namuose. Taigi galbūt verta pasvarstyti, kurio iš dviejų vertėjų, dirbančių skirtingomis sąlygomis, padėtis yra geresnė ir praktiškesnė.

Pirmiausia apžvelkime vertėjo, dirbančio biure, atvejį. Jis pasirašo darbo sutartį, pagal kurią nustatomos konkrečios darbo valandos, pietų pertrauka, toks vertėjas turi teisę į ligos pašalpą, apmokamas atostogas ir nedarbo dienas. Be to, jis dažnai atlieka vertimus nustatytomis darbo valandomis ir po to jau gali džiaugtis savo laisvalaikiu vakarais ir savaitgaliais. Žinoma, tai nereiškia, kad taip yra visada: neretai gavę didesnį ir skubų vertimą, jie sėdi viršvalandžius arba nešasi darbą namo. Vis tik dažniausiai po darbo vertėjai būna laisvi. Žinoma, čia yra ir kitų niuansų. Darbo metu atsiradus neatidėliotinų reikalų jiems ne visada gali atsirasti galimybė pasišalinti iš darbo vietos ir susitvarkyti savo asmeninius reikalus – juk vertėjas biure nuolat turi darbų arba bet kurią minutę gali gauti naujų. Na, bet priklausomai nuo situacijos, susitarti dažniausiai įmanoma visur ir dėl visko.

O dabar pažvelkime į vertėjo, dirbančio namie, situaciją. Turbūt didžiausias tokios padėties pliusas yra tas, jog vertėjas gali pats sau nusistatyti darbo valandas ir vertimų kiekius priklausomai nuo savo finansinės padėties. Iš kitos pusės, dėl tos pačios priežasties, jog vertėjas yra tarsi „laisvo oro direktorius“, jo padėtis gali tik pasunkėti. Pasiėmęs vertimą, jis gali pasikoreguoti, kada būtent jis tą darbą atliks. Tačiau, kaip dažnai nutinka visiems, dirbantiems namuose, tas darbo valandas nusistatyti kartais yra labai sunku: visuomet atsiranda svarbesnių tuo metu reikalų – paruošti valgyti, išplauti indus, išvesti šunį, išimti iš skalbimo mašinos ir išdžiaustyti skalbinius ir pan., o, be to, atsiranda daugiau galimybių „nusimuilinti“ nuo darbo, pvz., pažiūrėti per televiziją rodomą įdomų filmą ar kartojamą nematytą laidą. Be to, tokie vertėjai dažniausiai turi mažiau socialinių garantijų ir pan. ir turi mažiau galimybių „pasižmonėti“ – kartais taip visą dieną ir prabūna namie. Bet jie visuomet gali tvarkyti savo reikalus nepriklausomai nuo paros laiko – juk konkrečių darbo valandų tokie vertėjai neturi.

Taigi kurių vertėjų situacija geresnė? Kur versti yra geriau, smagiau, lengviau, patogiau? Ko gero reiktų pasakyti, kad kiekvienu atveju, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, yra ir savų pliusų, ir savų minusų, tačiau svarbiausia – visada džiaugtis ir įvertinti tai, ką turi!



Vertimo paslaugos, vertimas Vilnius

Kokia vertėjo diena?

Kaip manote, kaip atrodo eilinė vertėjo diena? Ar ji kuo nors skiriasi nuo kiekvieno iš mūsų eilinės dienos?

Na, vertėjas, kaip ko gero ir didžioji dalis mūsų, baisiai nekenčia žadintuvo. Žadintuvas yra toks daiktas, kurį anksčiau atstojo kiekvienas laikrodis, pastatytas šalia lovos, o dabar žadintuvo funkciją atlieka mobilusis telefonas, tačiau bet kuriuo atveju žadintuvas yra labai erzinantis dalykas. Ypač jis mus erzina po itin smagaus savaitgalio, kai misija "atsikelti" yra praktiškai neįmanoma. Vertėjas, nekalbant apie tai, jog jis taip pat gali būti turėjęs linksmą vakarėlį, neretai būna mažai miegojęs, nes iki išnaktų rymojo prie tarkim kokios nors visiškai neaiškaus prietaiso, kurio galbūt gyvenime niekada gyvai ir neišvys, instrukcijos. Kaip žinia, naktiniai darbai dažniausiai nebūna itin produktyvūs, tad vertimas naktį užtruko kiek ilgiau nei būtų užtrukęs įprastai. O dabar dar tas žadintuvas... Na, bet šiaip ne taip jis sugeba išsikabaroti iš lovos. Tada vertėjas, kaip, reikia tikėtis, ir kiekvienas iš mūsų, imasi visų ilgiau ar trumpiau užtrunkančių vandens procedūrų. Čia laikas greičiausiai priklausytų nuo vertėjo lyties: kuriuo atveju kuris ilgiau užtruktų rašyti ko gero neverta. Kas gi toliau? Ogi vertėjas, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, valgo, ir ryte, kaip ir daugelis iš mūsų, valgo pusryčius. Beje, nemaža dalis pusryčių tiesiog nepripažįsta, bandydami rasti visokiausių pasiteisinimų, ko gero, tarp tokių yra ir vertėjų, bet apie pusryčių naudą ir žalingas pasekmes jų nevalgantiesiems dabar nekalbėsime.

Na štai, visi rytiniai pasiruošimai namuose atlikti ir vertėjas skuba į darbą (žinoma, tik tuo atveju, jei jis dirba biure. Kitu atveju jis galbūt vis dar miega, nors, patikėkit, ir namuose dirbantys vertėjai keliasi anksti, kartais netgi dar ir kaip anksti). O išėjus iš namų prasideda kitos problemos – ilga kelionė į darbą. Na, žinoma, nebūtinai visada tai turi sudaryti problemų, bet, sutikime, neretai mums, taigi, ir vertėjui, pasitaiko didesnių ar mažesnių nesklandumų. Jei, pavyzdžiui, vertėjas į darbą skuba savo nuosavu automobiliu, tai beveik kiekvieną žiemos rytą jis dar sugaišta nemažai laiko, grandydamas automobilio langus, o paskui pusę kelio drebančiomis rankomis vairuoja savo ne pirmos jaunystės automobilį iki darbovietės, nes automobilis normaliai įšyla tik likus 5 minutėms iki tikslo. Jau nekalbam apie atvejus, kai šaltą žiemos naktį užšąla bake kuras arba atrodo visiškai nepavojingą vasaros rytą randate nuleistą savo automobilio ratą. Ir kaip tyčia, va būtent tokią dieną ir ne kitaip, kai vertėjo laukia itin daug darbų ir kiekviena minutė yra labai brangi, būtent tada tą ratą ir randate nuleistą. Na, o jei automobilio vertėjas vis tik neturi ir, kaip ir jūs, tokiu atveju tenkinasi viešuoju transportu? Tokiu atveju dėl užšalusio kuro ir nuleisto rato jaudintis nereikės, bet atsiras galybė visokiausių kitų dalykų, kurie galbūt sutrukdys mėgautis malonia kelione į darbą (jei apskritai galima mėgautis kelione į darbą, ypač prisimenant sunkų rytą po gero vakarėlio... Na, vertėjo atveju, tai greičiausiai buvo naktinis vertimas J).

Dabar tikriausiai reikėtų bent trumpai užsiminti apie tai, kaipgi atrodo ta eilinė vertėjo darbo diena darbe? Nagi kaip ir turėtų atrodyti: darbas, darbas ir dar kartą darbas! O jei rimtai? Jei rimtai, tai vertėjas, dirbantis biure, dirba taip, kaip ir mes visi. Dirba tai, ką moka geriausiai – verčia įvairiausio pobūdžio tekstus, sudėdamas į vertimus visas savo žinias ir patirtį. Kai reikia ir pamaketuoja, ir paredaguoja. Kartais vertėjo darbo krūvis būna toks didelis, kad jam tenka dirbti viršvalandžius (kaip, deja, ko gero ir mums visiems) arba netgi neštis namo (va tada tas rytinis žadintuvas labiausiai ir nervina). Bet, savaime suprantama, pasitaiko ir laisvų minutėlių. Tuomet daromos kavos (ar arbatos) pertraukėlės, o jų metu vertėjas permeta viena akimi dienos naujienas, brūkšteli kokį elektroninį laišką senam bičiuliui ar pakomentuoja kokią vieną kitą 251 draugo nuotrauką facebook‘e. Tik jau nesakykite, kad patys taip nesielgiate turėdami laisvą minutėlę! Taigi – vertėjas irgi žmogus.

Na štai, pagaliau (anksčiau ar vėliau) vertėjo darbo diena baigta. Tuomet, savaime suprantama, laukia neišvengiami kamščiai, kurie šiek tiek apmaldo džiaugsmingą mintį, kad pagaliau – namo. Žinoma pasitaiko, kad vertėjas po darbo turi ir kitų reikalų nei tik skubėti namo: juk mes visi neretai skubame susitikti su draugais, sutvarkyti kokį vieną kitą reikaliuką, kurio negalime atlikti darbo metu, arba, kad ir sukarti kokius 3-4 kilometrus vaikščiodami po Akropolį, ieškodami (gal greičiau reiktų sakyti ieškodamos) vienintelių prie naujos suknelės tinkančių batelių (vyrai dėl kokio naujo kaklaraiščio apsisuktų per 5 minutes, jei apskritai juos kaip nors būtų buvę galima įtikinti, kad to naujo kaklaraiščio jiems išvis reikia). Taigi vertėjas (grįžkime prie neutralios giminės), pagaliau parsiranda namo, pavalgo vakarienę (na su vakariene paprasčiau nei su pusryčiais, nes ją valgyti kažkaip labai jau norisi visiems. Na nebent mes vėl pereitume prie moteriškos giminės ir kalbėtume apie tokią vertėją, kuri, nusprendusi laikytis dietos, turi tiek valios, kad galėtų šį savo pažadą tesėti). O dabar pagalvokime, ką mes patys darome grįžę po sunkesnės ar lengvesnės darbo dienos? Žiūrime televizorių? Bendraujame su artimaisiais ar žaidžiame su savo vaikais? Pasikviečiame draugų? Skaitome? Va būtent tai arba kažką panašaus veikia ir vertėjas. O galiausiai, kaip ir mes kiekvienas, eina miegoti ir pabunda nuo to nelaimingo žadintuvo...

Tai kuo gi skiriasi eilinė vertėjo diena nuo mūsiškės? Ogi tik pačia darbo specifika. Nes visais kitais atvejais vertėjas – eilinis žmogus – toks kaip tu ir aš!

Vertimų biuras Vilnius - vertimo paslaugos