Versti namie ar biure: už ir prieš

Pasaulyje yra daugybė profesijų. Vienos jų yra labai senos, siekiančios net kelis tūkstančius metų prieš Kristų, tarkim, statytojų. Kitos, pavyzdžiui, informatikų, yra gana naujos, tačiau kasdien vis labiau augančios ir besiplėtojančios. Viena iš senųjų profesijų yra ir vertėjo profesija. Manoma, kad vertėjo profesija atsirado dar tada, kai, anot Šventojo Rašto, žmonės, norėję pastatyti bokštą ir pasiekti patį Dievą, buvo už tokį savo įžūlumą nubausti ir sumaišytos visos jų kalbos, todėl jie nebegalėję susikalbėti ir pabaigti savo darbo. Galbūt tada ir atsirado vertėjo profesija.

Taigi profesijų, kaip ir buvo minėta, yra labai daug ir jas būtų galima skirstyti pagal daugelį kriterijų į įvairiausias grupes. Vienas iš būdų – profesijos, kurių atstovai būtinai turi dirbti specialiose vietose (tarkim, gydytojai), biuruose, kiti – gali dirbti nebūtinai specializuotoje vietoje, o tiesiog namie. Vertėjas gali dirbti tiek biure, tiek namuose. Šis pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų, visų pirma nuo darbo sąlygų: ar jis yra etatinis vertimų biuro darbuotojas, ar laisvai be jokios darbo sutarties verčiantis vertėjas, neretai turintis ir visai kito pobūdžio pagrindinę profesiją. O jei tokios neturi, tuomet vertimus jis dažniausiai atlieka savo namuose. Taigi galbūt verta pasvarstyti, kurio iš dviejų vertėjų, dirbančių skirtingomis sąlygomis, padėtis yra geresnė ir praktiškesnė.

Pirmiausia apžvelkime vertėjo, dirbančio biure, atvejį. Jis pasirašo darbo sutartį, pagal kurią nustatomos konkrečios darbo valandos, pietų pertrauka, toks vertėjas turi teisę į ligos pašalpą, apmokamas atostogas ir nedarbo dienas. Be to, jis dažnai atlieka vertimus nustatytomis darbo valandomis ir po to jau gali džiaugtis savo laisvalaikiu vakarais ir savaitgaliais. Žinoma, tai nereiškia, kad taip yra visada: neretai gavę didesnį ir skubų vertimą, jie sėdi viršvalandžius arba nešasi darbą namo. Vis tik dažniausiai po darbo vertėjai būna laisvi. Žinoma, čia yra ir kitų niuansų. Darbo metu atsiradus neatidėliotinų reikalų jiems ne visada gali atsirasti galimybė pasišalinti iš darbo vietos ir susitvarkyti savo asmeninius reikalus – juk vertėjas biure nuolat turi darbų arba bet kurią minutę gali gauti naujų. Na, bet priklausomai nuo situacijos, susitarti dažniausiai įmanoma visur ir dėl visko.

O dabar pažvelkime į vertėjo, dirbančio namie, situaciją. Turbūt didžiausias tokios padėties pliusas yra tas, jog vertėjas gali pats sau nusistatyti darbo valandas ir vertimų kiekius priklausomai nuo savo finansinės padėties. Iš kitos pusės, dėl tos pačios priežasties, jog vertėjas yra tarsi „laisvo oro direktorius“, jo padėtis gali tik pasunkėti. Pasiėmęs vertimą, jis gali pasikoreguoti, kada būtent jis tą darbą atliks. Tačiau, kaip dažnai nutinka visiems, dirbantiems namuose, tas darbo valandas nusistatyti kartais yra labai sunku: visuomet atsiranda svarbesnių tuo metu reikalų – paruošti valgyti, išplauti indus, išvesti šunį, išimti iš skalbimo mašinos ir išdžiaustyti skalbinius ir pan., o, be to, atsiranda daugiau galimybių „nusimuilinti“ nuo darbo, pvz., pažiūrėti per televiziją rodomą įdomų filmą ar kartojamą nematytą laidą. Be to, tokie vertėjai dažniausiai turi mažiau socialinių garantijų ir pan. ir turi mažiau galimybių „pasižmonėti“ – kartais taip visą dieną ir prabūna namie. Bet jie visuomet gali tvarkyti savo reikalus nepriklausomai nuo paros laiko – juk konkrečių darbo valandų tokie vertėjai neturi.

Taigi kurių vertėjų situacija geresnė? Kur versti yra geriau, smagiau, lengviau, patogiau? Ko gero reiktų pasakyti, kad kiekvienu atveju, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, yra ir savų pliusų, ir savų minusų, tačiau svarbiausia – visada džiaugtis ir įvertinti tai, ką turi!



Vertimo paslaugos, vertimas Vilnius

Kokia vertėjo diena?

Kaip manote, kaip atrodo eilinė vertėjo diena? Ar ji kuo nors skiriasi nuo kiekvieno iš mūsų eilinės dienos?

Na, vertėjas, kaip ko gero ir didžioji dalis mūsų, baisiai nekenčia žadintuvo. Žadintuvas yra toks daiktas, kurį anksčiau atstojo kiekvienas laikrodis, pastatytas šalia lovos, o dabar žadintuvo funkciją atlieka mobilusis telefonas, tačiau bet kuriuo atveju žadintuvas yra labai erzinantis dalykas. Ypač jis mus erzina po itin smagaus savaitgalio, kai misija "atsikelti" yra praktiškai neįmanoma. Vertėjas, nekalbant apie tai, jog jis taip pat gali būti turėjęs linksmą vakarėlį, neretai būna mažai miegojęs, nes iki išnaktų rymojo prie tarkim kokios nors visiškai neaiškaus prietaiso, kurio galbūt gyvenime niekada gyvai ir neišvys, instrukcijos. Kaip žinia, naktiniai darbai dažniausiai nebūna itin produktyvūs, tad vertimas naktį užtruko kiek ilgiau nei būtų užtrukęs įprastai. O dabar dar tas žadintuvas... Na, bet šiaip ne taip jis sugeba išsikabaroti iš lovos. Tada vertėjas, kaip, reikia tikėtis, ir kiekvienas iš mūsų, imasi visų ilgiau ar trumpiau užtrunkančių vandens procedūrų. Čia laikas greičiausiai priklausytų nuo vertėjo lyties: kuriuo atveju kuris ilgiau užtruktų rašyti ko gero neverta. Kas gi toliau? Ogi vertėjas, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, valgo, ir ryte, kaip ir daugelis iš mūsų, valgo pusryčius. Beje, nemaža dalis pusryčių tiesiog nepripažįsta, bandydami rasti visokiausių pasiteisinimų, ko gero, tarp tokių yra ir vertėjų, bet apie pusryčių naudą ir žalingas pasekmes jų nevalgantiesiems dabar nekalbėsime.

Na štai, visi rytiniai pasiruošimai namuose atlikti ir vertėjas skuba į darbą (žinoma, tik tuo atveju, jei jis dirba biure. Kitu atveju jis galbūt vis dar miega, nors, patikėkit, ir namuose dirbantys vertėjai keliasi anksti, kartais netgi dar ir kaip anksti). O išėjus iš namų prasideda kitos problemos – ilga kelionė į darbą. Na, žinoma, nebūtinai visada tai turi sudaryti problemų, bet, sutikime, neretai mums, taigi, ir vertėjui, pasitaiko didesnių ar mažesnių nesklandumų. Jei, pavyzdžiui, vertėjas į darbą skuba savo nuosavu automobiliu, tai beveik kiekvieną žiemos rytą jis dar sugaišta nemažai laiko, grandydamas automobilio langus, o paskui pusę kelio drebančiomis rankomis vairuoja savo ne pirmos jaunystės automobilį iki darbovietės, nes automobilis normaliai įšyla tik likus 5 minutėms iki tikslo. Jau nekalbam apie atvejus, kai šaltą žiemos naktį užšąla bake kuras arba atrodo visiškai nepavojingą vasaros rytą randate nuleistą savo automobilio ratą. Ir kaip tyčia, va būtent tokią dieną ir ne kitaip, kai vertėjo laukia itin daug darbų ir kiekviena minutė yra labai brangi, būtent tada tą ratą ir randate nuleistą. Na, o jei automobilio vertėjas vis tik neturi ir, kaip ir jūs, tokiu atveju tenkinasi viešuoju transportu? Tokiu atveju dėl užšalusio kuro ir nuleisto rato jaudintis nereikės, bet atsiras galybė visokiausių kitų dalykų, kurie galbūt sutrukdys mėgautis malonia kelione į darbą (jei apskritai galima mėgautis kelione į darbą, ypač prisimenant sunkų rytą po gero vakarėlio... Na, vertėjo atveju, tai greičiausiai buvo naktinis vertimas J).

Dabar tikriausiai reikėtų bent trumpai užsiminti apie tai, kaipgi atrodo ta eilinė vertėjo darbo diena darbe? Nagi kaip ir turėtų atrodyti: darbas, darbas ir dar kartą darbas! O jei rimtai? Jei rimtai, tai vertėjas, dirbantis biure, dirba taip, kaip ir mes visi. Dirba tai, ką moka geriausiai – verčia įvairiausio pobūdžio tekstus, sudėdamas į vertimus visas savo žinias ir patirtį. Kai reikia ir pamaketuoja, ir paredaguoja. Kartais vertėjo darbo krūvis būna toks didelis, kad jam tenka dirbti viršvalandžius (kaip, deja, ko gero ir mums visiems) arba netgi neštis namo (va tada tas rytinis žadintuvas labiausiai ir nervina). Bet, savaime suprantama, pasitaiko ir laisvų minutėlių. Tuomet daromos kavos (ar arbatos) pertraukėlės, o jų metu vertėjas permeta viena akimi dienos naujienas, brūkšteli kokį elektroninį laišką senam bičiuliui ar pakomentuoja kokią vieną kitą 251 draugo nuotrauką facebook‘e. Tik jau nesakykite, kad patys taip nesielgiate turėdami laisvą minutėlę! Taigi – vertėjas irgi žmogus.

Na štai, pagaliau (anksčiau ar vėliau) vertėjo darbo diena baigta. Tuomet, savaime suprantama, laukia neišvengiami kamščiai, kurie šiek tiek apmaldo džiaugsmingą mintį, kad pagaliau – namo. Žinoma pasitaiko, kad vertėjas po darbo turi ir kitų reikalų nei tik skubėti namo: juk mes visi neretai skubame susitikti su draugais, sutvarkyti kokį vieną kitą reikaliuką, kurio negalime atlikti darbo metu, arba, kad ir sukarti kokius 3-4 kilometrus vaikščiodami po Akropolį, ieškodami (gal greičiau reiktų sakyti ieškodamos) vienintelių prie naujos suknelės tinkančių batelių (vyrai dėl kokio naujo kaklaraiščio apsisuktų per 5 minutes, jei apskritai juos kaip nors būtų buvę galima įtikinti, kad to naujo kaklaraiščio jiems išvis reikia). Taigi vertėjas (grįžkime prie neutralios giminės), pagaliau parsiranda namo, pavalgo vakarienę (na su vakariene paprasčiau nei su pusryčiais, nes ją valgyti kažkaip labai jau norisi visiems. Na nebent mes vėl pereitume prie moteriškos giminės ir kalbėtume apie tokią vertėją, kuri, nusprendusi laikytis dietos, turi tiek valios, kad galėtų šį savo pažadą tesėti). O dabar pagalvokime, ką mes patys darome grįžę po sunkesnės ar lengvesnės darbo dienos? Žiūrime televizorių? Bendraujame su artimaisiais ar žaidžiame su savo vaikais? Pasikviečiame draugų? Skaitome? Va būtent tai arba kažką panašaus veikia ir vertėjas. O galiausiai, kaip ir mes kiekvienas, eina miegoti ir pabunda nuo to nelaimingo žadintuvo...

Tai kuo gi skiriasi eilinė vertėjo diena nuo mūsiškės? Ogi tik pačia darbo specifika. Nes visais kitais atvejais vertėjas – eilinis žmogus – toks kaip tu ir aš!

Vertimų biuras Vilnius - vertimo paslaugos

Tekstų vaikams vertimas

Tekstų, kurių vertimus turi pateikti vertėjai, gali būti visokiausių: nuo lengviausio iki sunkiausio. Tarkim, norint išversti asmens dokumentą, tereikia žinoti pačią kalbą ir vertimą atlikti kruopščiai bei atidžiai – nepadaryti korektūros klaidų datose, pavardėse ir kituose asmeniniuose duomenyse. Visai kas kita, jei Jums reikalingas specifinės srities vertimai, tarkim, kad ir astrofizikos ar tiesiog medicininio teksto. Savaime suprantama, jog tokiam vertimui prireiks daugiau laiko ir papildomų žinių.

O kaip manote – ar lengva išversti knygelę vaikams? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo visai paprasta: neįmantrus žodynas, nesudėtinga gramatika, jokių specifinių terminų, todėl toks vertimas, atrodo, turėtų „eiti kaip per sviestą“. Tačiau iš tiesų toks vertimas ne vienam vertėjui gali tapti tikru iššūkiu.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų – asmenvardžiai. Jei, pavyzdžiui, veikėjo vardas yra Tomas, nekyla jokių klausimų, nes jis naudojamas daugelyje kalbų ir jam nereikia jokio vertimo (nors, pvz., lenkų kalboje, šis vardas būtų rašomas Tomašek). Tačiau kitas reikalas, jei originale veikėjo vardas yra Džonas, Džordžas ar Mišelis. Tuomet kyla klausimas: palikti jį tokį, koks jis yra, ar, kadangi šis vardas turi vertimo atitikmenį kitose kalbose, jį išversti? Lietuvių kalboje šių vardų vertimas būtų Jonas, Jurgis ir Mykolas. Iš vienos pusės, tarsi nesinorėtų keisti to, kas yra sukurta originaliame tekste, nes tai atspindi tos šalies kultūrą, papročius ir kitus dalykus. Kita vertus, pavyzdžiui, lietuviams vaikams, šis vardas nėra toks artimas, kaip jų kalboje esantis vertimas – Jonas ar Jurgis. Kyla ir kitas klausimas. Ką daryti, jei vardas, kuris yra vaikiškoje pasakoje, neturi vertimo į kitas kalbas? Tarkim, danų kalboje gana dažnas vardas yra Hansas, o lietuvių kalboje tokio vardo atitikmens nėra. Taigi, kaip elgtis vertėjui – rašyti tą vardą, kuris panaudotas originale, ar parinkti dažniausią vardą ta kalba, į kurią verčiama?

Kita problema, taip pat susijusi su personažų vardais, yra tikrinius žodžius reiškiantys vardai. Jei autorius sugalvojo savo personažui vardą, kuris nusako kažkokias jo fizines ar vidines savybes, kaip tokiu atveju turi elgtis vertėjas? Adaptuoti esamą vardą pagal lietuvių kalbos gramatiką, ar išversti tą vardą, o jei išversti – tai kaip? Štai pavyzdžiui Hanso Kristiano Anderseno veikėja Tante Tandpine galėtų būti verčiama arba „teta Tandpine", arba gali būti pateikiamas vertimas – "Tetulė Dantisopė". Žinoma, tokiais atvejais vertėjui atsiranda papildoma dilema - kaip geriausia atspindėti tai, ką norėjo pasakyti autorius. Juk tą tetulę galima pavadinti ir Dantaskaude, ir Skaudadante, ir gal dar kaip nors kitaip.

Kai kuriais atvejais vertėju tiesiog tenka sugalvoti tinkamą personažo pavadinimą. Taip Vinipuchas tapo Mike Pūkuotuku, o Čeburaška – Kulverstuku. Bet kuriuo atveju šį klausimą visuomet tenka spręsti vertėjui. Ir nors jis ne visuomet būna lengvas, tačiau visuomet – įdomus.

Vertimų biuras Vilnius

Subtitrai ar dubliavimas?

Mūsų gyvenimas jau neatsiejamas nuo įvairiausios informacijos: knygų, laikraščių, internetinių tinklalapių, televizijos, įvairių laidų ar kino filmų. Jau nuo seniausių laikų, o dabar jau ir turėdami įvairiausias daugiafunkcines technologijas, žmonės dalinosi savo kultūros lobiais ir stengėsi supažindinti su ja kuo daugiau šalių. Tuo pačiu ir kitos šalys ieškojo būdų, kaip praturtinti savo šalį ne tik savo tautos gyventojų kūryba, bet ir kitų šalių kultūriniu paveldu. Taip jau nuo seno atsirado raštų bei knygų vertimai, architektūrinių paminklų aprašymų ar istorinių dokumentų vertimai ir kt. Po daugelio amžių atsiradus garsiniam kinui, buvo norima dalintis ir šios meno formos šedevrais.

Tačiau tuomet iškilo klausimas – koks turėtų būti filmo vertimas: įgarsintas tos šalies, kurioje bus rodomas, kalba, ar teksto vertimas pateiktas subtitrais? Teksto dubliavimas tokiu atveju pakeistų originalo kalbą įgarsintu vertimu. Tuo tarpu subtitrų atveju būtų girdima originalo kalba, o vertimas būtų pateiktas raštu. Abu šie variantai turi savo pliusus ir minusus, tad kokie jie?

Subtitrai. Naudojant šį variantą, pateikiamas vertimas, tačiau išlieka galimybė ir girdėti originalo kalbą. Tai labai pravartu žmonėms, kurie mokosi kažkokios kalbos. Tuomet jie gali girdėti tą kalbą ir tokiu būdu mokytis, tačiau tuo pačiu turi ir vertimą, kad galėtų suprasti ir tai, kas jiems dar nėra žinoma. Be to, net ir visiškai nesuprantant kalbos, galima jausti nuotaiką, kalbančiųjų emocijas ir kt., kai tuo tarpu įgarsinantieji gali to ir nesugebėti perteikti. Kitas subtitrų pliusas yra tas, kad, žiūrint filmą ar kitą medžiagą per kompiuterį, nespėtą perskaityti tekstą visuomet galima susistabdyti ir ramiai viską perskaityti, todėl niekuomet nieko nepraleisite. Be to, palyginus su įgarsinimu, tai daug pigesnis variantas. Tačiau subtitrai turi ir savų minusų. Jei filme kalbama daug, arba yra ilgi ir labai greiti dialogai, o žiūrima kino salėje ar rodoma per televiziją, žiūrovas gali tiesiog nespėti perskaityti vertimo ir kažko nesuprasti. Tokiu atveju žiūrėjimo malonumas gali būti ir visai prarastas. Taip pat subtitrų perskaitymas labai susijęs ir su pačiu vaizdu. Jei vaizdas šviesus, teksto vertimas, jei jis rašomas baltomis raidėmis, gali matytis blogai arba išvis beveik nesimatyti. Toks pats rezultatas būtų ir tada, jei vertimas būtų juodomis raidėmis ir parašytas tamsiame fone. Be to, žiūrint filmą ar kitą vaizdo medžiagą turinčią subtitrus reikia daug labiau susikaupti, sutelkti visą dėmesį į ekraną, todėl gali greičiau pavargti akys.

Įgarsinimas. Kai vertimas perteikiamas žodžiu tekstą įgarsinant, žiūrovui reikia „mažiau dirbti“ ir jis gali žiūrėti filmą daug komfortiškiau. Žiūrintysis gali būti ne visą laiką susikoncentravęs į ekraną, nes supranta kontekstą vien tik klausydamasis. Tačiau garsiniame vertime esama ir minusų. Ne kartą yra tekę girdėti, kaip ant originalo beveik jo nepritildžius „uždedamas“ įrašo vertimas. Tuomet kartais netgi nebeįmanoma suprasti nei vienos kalbos...

Taigi, abu šie vertimų variantai turi ir savų pliusų, ir savų minusų, todėl gerai juos pasvėrus išsirenkamas tas variantas, kuris geriau atitinka kriterijus. O žiūrovui juk svarbiausia tai, kad jis apskritai gavo galimybę susipažinti su kitos šalies menu ir gauti daugiau informacijos bei peno sielai.

Vertimų biurai, Vertėjas

Vertimo istorija

Šiais laikais vertimas suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas, be kurio jau būtų sunku įsivaizduoti komunikaciją tarp skirtingų tautų žmonių, sužinoti apie naujausius kitų šalių pasiekimus, skaityti užsienio rašytojų knygas ir dar daug kitų dalykų, kurie mums dabar yra jau tokie įprasti, jog sunku suvokti, kad kažkada to nebuvo. Bet kada gi atsirado vertimas ir kokia yra jo istorija?

Remiantis Biblija, vertimo reikiamybė atsirado tada, kai žmonės sugalvojo pastatyti Babelio bokštą, kad pasiektų Dievą, o Jis, supykęs dėl tokio savo kūrinių įžūlumo, ėmė ir sumaišė visų statytojų kalbas, kad jie nebegalėtų susikalbėti ir todėl nebesugebėtų pabaigti savo darbo. Tačiau tikriausiai tuo pačiu metu Jis atsiuntė jiems ir pirmąjį vertėją, nenorėdamas dėl nesusikalbėjimo visiškai izoliuoti žmonių vienų nuo kitų, kad jie galėtų bendrauti.

Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų, turbūt niekas nedrįs prieštarauti, kad vertėjo amatas egzistuoja jau labai seniai. Kai tik atsirado skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių grupės, kurioms reikėjo susikalbėti tarpusavyje, atsirado ir pirmieji vertėjai, kurių dėka galėjo vykti komunikacija. Taip atsirado nepamainoma vertėjo žodžiu profesija. Vėliau, kai atsirado raštas, turėjo rastis ir žmonių, gebančių versti iš vienos kalbos į kitą raštu. Taip atsirado vertėjai, verčiantys raštu. Jų veikla apėmė įvairių sričių vertimus: nuo oficialių verslo dokumentų iki religinių raštų, tarp jų, savaime suprantama, ir Biblijos. Šiandien Šventasis Raštas išverstas į daugiau kaip 2036 kalbų ir tarmių.

Vertimo raštu paplitimas taip pat atvėrė žmonėms galimybes susipažinti su kitų tautų pasiekimais, kultūromis, literatūros lobiais. Žinoma, sunku nesutikti, kad net ir geriausias vertimas niekada neatstos originalo kalba parašyto literatūros kūrinio, ne taip tiksliai perteiks jo nuotaiką bei tarp eilučių slypinčius niuansus. Kita vertus, tikrai verti dėmesio kūriniai privalo būti išversti net ne į vieną, bet į kuo daugiau užsienio kalbų, o vienas žmogus geriausiu atveju gali skaityti originalus tik keliomis kalbomis. Todėl ypatingo dėmesio ir pagarbos nusipelno tie vertėjai, kurie įdėdami nepaprastai daug pastangų, ryžtasi versti literatūros kūrinius. Tik tokių vertėjų dėka žymiųjų literatūros genijų, tokių kaip Homero ir Šekspyro, Dantės ir Gėtės, Tolstojaus ir Dostojevskio, palikimas tapo žinomas visam pasauliui.

Augant ir besiplečiant įvairių sričių verslui, didėjant išsilavinusių žmonių skaičiui, atsiradus įvairioms medijos priemonėms bei dėl daugybės kitų priežasčių, vertimų populiarumas ir reikiamybė nepalyginamai padidėjo. Dabar vertėjai gali išversti net iš atokiausiai gyvenančių tautelių kalbų, atlikti sinchroninius vertimus keliasdešimt kalbų kalbantiems vienoj patalpoj sėdintiems žmonėms vienu metu bei daugybę kitų su vertimais susijusių dalykų. Tačiau nepaisant to, jog kvalifikuotų vertėjų šiuo metu visame pasaulyje yra labai daug, atsižvelgiant į neaprėpiamą kiekį verstinų tekstų, jų kainą bei vertimo laiką, prieita prie visiškai naujo vertimo istorijos etapo. Jau kuris laikas sukurta ir kasdien vis labiau tobulinama automatinio vertimo technologija. Šis vertimas savo kokybe toli gražu atsilieka nuo žmogaus vertėjo ir vargu ar kada nors bent iš dalies jam prilygs. Tačiau šis nuolat tobulinamas automatinis vertimas yra puiki galimybė išsiversti tekstą ir bent jau sužinoti turimo teksto esmę tiems, kurie originalo kalbos visiškai nesupranta.

Netolimoje ateityje jau bus parduodami telefonai, kurie, kalbant žmonėms dviem skirtingomis kalbomis, iš karto kalbančiojo kalbą transformuos į klausančiojo kalbą, todėl jiems nebereikės tarpininkaujančio vertėjo. Mašininis vertimas taip pat kuo toliau tuo labiau stums vertėją iš jo ilgalaikių standartinių dokumentų bei instrukcijų vertimo pozicijų. Tačiau ar tai reiškia, kad vertėjo profesija apskritai išnyks?

Vertimo paslaugos, vertimų biuras

Ar įmanoma ir greitai, ir kokybiškai?

Neretai prastas vertėjo darbas sutepa ir viso vertimų biuro vardą. Netaisyklinga kalba, supainioti terminai, netiksliai išverstos frazės, stiliaus ir gramatinės klaidos – kas dėl to kaltas? Greičiausiai būtent pats vertėjas, prastai išmanantis savo darbą. Bet nebūtinai. Problema gali būti susijusi ir su rinkos tendencija teikti paslaugas palyginti pigiai, bet greitai.

Renkantis vertimų biurą, reikia turėti galvoje, kad už kokybę teks mokėti. Savo ruožtu vertimų biurai, norintys, kad jų teikiamos paslaugos būtų atitinkamo lygio, turi būti pasirengę geriems specialistams už darbą atsilyginti adekvačiai, o patys vertėjai privalo atsižvelgdami į padaromų darbų kokybės ir kiekybės santykį įvertinti savo galimybes. Neretai būna, kad, siekiant bet kokia kainą įgyti naują klientą ar išlaikyti esamą, apsiimama atlikti darbą ne pagal jėgas. Dažnos tokio lengvabūdiškumo pasekmės – prastas įspūdis apie vertimų biurą, o kartais net sugadinta užsakovo reputacija, ypač jei koks svarbus dokumentas neišverčiamas laiku ir dėl to žlunga ar atidedamas sandoris.

Minėtą problemą padėtų sumažinti ne tik griežtesnė vertėjų atranka, kvalifikuotų darbuotojų pritraukimas, jų žinių tobulinimas, bet ir tinkamas vertėjų darbo organizavimas, tam tikros sistemos įvedimas. Pavyzdžiui, galimas keleto pakopų darbas, kai išverstą tekstą dar tikrina redaktorius, korektorius, atitinkamos srities specialistas ar žmogus, kuriam vertimo kalba gimtoji. Sprendimas padalyti tekstą keliems vertėjams ne visada geras. Kita vertus, ir pats klientas – jei jis, žinoma, ne iš Marso – turėtų suvokti, ar realu jo užsakymą atlikti dar šiandien ir be priekaištų.

Vertimų biuras Vilnius, vertimo paslaugos

Vertėjo kompetencija: nuo įvairių temų iki konkrečių specializacijų

Paprastai mes, pasirinkę vertėją, tikimės, jog jis bus kompetentingas ir gerai išmanantis tai, apie ką yra verčiamas tekstas. Tačiau ar dažnai pagalvojame, kad prieš tapdamas konkrečios srities specialistu, vertėjas turi nueiti gan ilgą kelią, ieškodamas „savo“ temų ir sukaupti nemažai patirties, kad bent vienoj ar keliose srityse būtų tikras „asas“. O kaip visa tai vyksta? Koks yra tas vertėjo kelias?

Turbūt nesunku nuspėti, kad net ir baigęs specialius vertėjų kursus ar filologiją, žmogus dar neturi didelės vertimų patirties ar žinių specialioje srityje, todėl jis priverstas versti bet kokius tekstus: nuo statybinio krautuvo instrukcijos iki puodų žiedimo proceso aprašymo, nuo paprasto gimimo liudijimo iki didžiulės apimties sutarčių ar įstatų vertimų. Žinoma, tokia situacija nėra ideali, bet tik po daugelio įvairių tekstų vertimų vertėjas pats atranda savo „arkliuką“ arba tiesiog nori nenori sukaupia nemažą vienos ar kelių specializuotų sričių vertimų bagažą.

Kita vertus, net ir turėdamas daug žinių apie konkrečią sritį, vertėjas visuomet turi domėtis visomis naujienomis, susijusiomis su jo specializacija. Pavyzdžiui, jei vertėjo sritis yra skaitmeninės technologijos, jis nuolat turi rinkti informaciją apie naujausias technologijų tendencijas ir atradimus, nes ypač šioje srityje viskas keičiasi tiesiog kosminiu greičiu. O jei, tarkim, jo specializacija yra medicina, jis turi nuolat domėtis ir gilintis į įvairius pasiekimus šioje srityje, nes nuolat yra skelbiama apie įvairių naujų tyrimų rezultatus bei atradimus, be to, vertėjas negali palikti nuošaly chemijos, farmacijos ir kitų su medicina susijusių sričių. Negana to, net ir būdamas tik vienos ar kelių specifinių sričių vertėju, jis turi niekuomet neatsilikti nuo įvairiausių įvykių, nes bet kokia informacija anksčiau ar vėliau gali praversti net ir specifinėse srityse – juk labai dažnai viskas būna labai persipynę...

Kaip nuo seno sakoma, specialistas vertėjas žino daug apie mažai (tik apie siaurą sritį), jo žinios vis labiau siaurėja koncentruojantis kuo giliau į vieną sritį ir kuo toliau mokosi bei renka žinias, tuo labiau supranta, kad žino viską apie nieką. Tuo tarpu bendrosios srities vertėjas žino mažai apie daug (apie daugelį sričių), ir kuo toliau plėsdamas žinias į „visas puses“, tuo labiau supranta, kad nieko nežino apie viską.

Todėl apibendrinant galima pasakyti, kad idealiausias vertėjas yra tas, kuris šalia plataus bendro išsilavinimo turi bent vieną ar kelias konkrečias sritis ir jose yra tikras žinovas.

Vertimo biuras, vertimo paslaugos