Daug kas mano, jog išversti tekstą į kitą kalbą yra visai nesunku, jei tik žinai tos kalbos gramatiką ir gali susišnekėti. Deja, viskas nėra taip paprasta. Teko skaityti internetu parsisiųstą grožinės literatūros žanro knygos vertimą, kurios tekstas į „grožinį“ nepanėšėjo nei iš tolo. Aiškiai buvo matyti, kad tekstas buvo verstas vos pramokusio kalbą studento, per daug pasitikinčio savo naujai įgytomis svetimos jam kalbos žiniomis, arba, tai dar labiau tikėtina, naudojantis mašininiu vertimu, gautą vertimą pakoregavus tik gramatiškai, nesukant galvos dėl to, kuri daugiaprasmio žodžio reikšmė tame kontekste geriausiai tinka, nereto sakinio reikšmė beveik ar visiškai nesuvokiama, o apie patį kalbos stiliaus egzistavimą net ir neverta kalbėti. Gaila, bet tokį „vertimą“ net liežuvis nesiverčia vadinti vertimu, o „išverstas“ kūrinys nebesuteikia to ypatingo skaitymo malonumo.

Po tokio „šoko“ supranti, kad knygas geriausia pirkti knygynuose arba skaityti paimtas iš bibliotekų, o pačiam prireikus vertimo – ieškoti profesionalaus vertėjo. Žmogus, kuris su svetima kalba „bendrauja“ jau ne vienerius metus ir kuri jam jau tapusi sava, kuris išmano ne tik tos kalbos gramatiką, bet ir jaučia jos „pulsą“, bet kokį gautą tekstą pavers vertimu tikrąja šio žodžio prasme.

Jei verčiamas tekstas yra meninio pobūdžio, vertėjas įsigilins į teksto esmę, parinks kuo įvairesnių sinonimų ir adaptuotų tai kalbai posakių, išlaikys originalaus teksto gyvumą ir stilių. Jei tekstas specifinio ar enciklopedinio pobūdžio, vertėjas pasidomės išsamesne informacija ir pasistengs sukaupti kuo daugiau papildomų žinių, kurias galės pritaikyti versdamas tą tekstą. Vertėjams už puikius ir meniškus vertimus yra netgi skiriamos premijos: Tarptautinę vertėjų Šv. Jeronimo dieną, rugsėjo 30-ąją, teikiama „Šv. Jeronimo premija“; kasmet vasario mėnesį skiriama „Metų vertėjo krėslo premija“ už geriausią pastarųjų vienų metų grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimą į lietuvių kalbą; Tarptautinę vaikų knygos dieną, balandžio 2-ąją, teikiamapremija vaikų ir jaunimo knygų vertėjams, įsteigta Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY). Be šių teikiamos ir kitos įvairios premijos, o 2007 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga netgi įsteigė „Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus“, kurios laureatai paskelbiami per kasmet Vilniuje vykstančią knygų mugę.

Visai į kitus aspektus vertėjui tenka atsižvelgti tuomet, kai tekstas yra oficialaus (pvz., sutartis, įgaliojimas, įstatymas ir kt.) ar techninio (pvz., įrenginio instrukcija ir pan.) pobūdžio. Tuomet jau dėmesys kreipiamas ne į teksto grožį, nors, žinoma, jis vis tiek lieka gramatiškai ir stilistiškai nepriekaištingas, bet į teksto tikslumą. Dažniausiai tokiuose tekstuose yra daug terminų iš vieno ar kelių žodžių, kurie visuomet turi būti verčiami vienodai, bei žodžių ar net sakinių konstrukcijų, kurios vartojamos kaip šablonai, todėl negali būti iškraipytos. Tokiais atvejais vertėjai naudojasi „vertimų atmintimis“, kurios, net jei didesnį tekstą verčia keletas vertėjų, leidžia sukurti vientisą ir tikslų tekstą.

Taigi, jei norime džiaugtis gerais ir kokybiškais tekstais, turime neužmiršti, kad už kokybę, kaip ir už bet kokį kitą gerą produktą, reikia mokėti, tačiau argi tai nėra verta, jei gauname kokybišką vertimą, o ne „šaltą dušą“?

Vertimo paslaugos