Vardų yra galybė. Jau vien Lietuvoje vaikams vardus renkame iš maždaug 4000 variantų (nors, kaip žinia, konkrečiu laikotarpiu „pagal madą“ vis būna kurių nors vardų „pikas“, kai kiti tuo metu būna nustumiami į šoną laukti, kol vėl pakils „ant bangos“). Vardyno kitimui turi įtakos kultūriniai mainai, grožinės literatūros vertimai, politiniai įvykiai ir kiti įvairūs aspektai. Iš pradžių buvę tik lietuviški pagoniški vardai, vėliau pasipildė krikščioniškais ir kitų šalių vardais. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje atsiranda mada imti vardus, ypač moteriškus, iš operų, romanų ir filmų.
Mūsų vardai yra įvairios kilmės: lietuviški, prūsiški, latviški, lotyniški, graikiški, germaniški, slaviški. Dabartiniai lietuvių vardai yra trejopos kilmės: lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, krikščionybės laikotarpiu atėję kaip krikštavardžiai, ir naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.
Labai įdomu tai, kad kai kurie vardai, skambantys taip pat, turi skirtingas reikšmes, nes viena iš jų yra lietuviška, o kita – kažkurios kitos kalbos vertimas. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje vardas Ieva turi baltai žydinčio medžio pavadinimą, o tuo tarpu išvertus šį vardą iš hebrajų kalbos jo vertimas reikštų „gyvybinga / gyvenimo davėja“. Kitas gerai žinomas ir netgi gana simboliškas augalas rūta taip pat turi skirtingus vertimus. Lietuvių kalboje Rūta reiškia tyrumą, nekaltybę, tuo tarpu šio žodžio vertimas taip pat iš hebrajų kalbos reikštų „draugė“. Dar vienas pavyzdys – Saulius / -ė. Lietuvių kalboje šis vardas kildinamas nuo žodžio saulė, tuo tarpu šio žodžio vertimas hebrajų kalboje būtų „išmelstas, -a“.
Nutinka ir atvirkščiai – du skirtingi skirtingų kalbų vardai turi tą pačią reikšmę. Tarkim jei paimtume lietuvišką vardą Ramunė, ir vardo Kamila vertimą, gautume tą pačią reikšmę: baltai žydinti pievų gėlė, dažnai – ir meilės bei jausmų pranašė. Kelių skirtingų kalbų vardai neretai reiškia tą patį. Pvz., lotyniškas Aurelija ir lietuviškas Auksė – „auksinė “, lotyniškas Feliksas ir Laimis – „laimingasis “, graikiškas Andrius ir hebrajiškas Tadas – „drąsuolis“.
Nutinka net ir visiškai absurdiškų dalykų. Esama tikrų atvejų, kai tėvai, galbūt iš neapsižiūrėjimo, o gal tiesiog dėl per mažo apsiskaitymo, sugalvoja neįtikėtinus vardus, pvz., Fekalija. Visa laimė laiku suteikus informaciją apie šį „vardą“ jis mergaitei nebuvo suteiktas. O juk šio žodžio vertimas skambėtų ne itin patraukliai, tiesa?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą